Juozapo broliai Egipte
1Sužinojęs, kad Egipte esama grūdų atsargų, Jokūbas tarė savo sūnums: „Ko dairotės vieni į kitus? 2Girdėjau, – tęsė jis, – kad Egipte esama grūdų atsargų. Nueikite tenai ir nupirkite mums grūdų, kad išliktume gyvi ir nemirtume“. 3Tada dešimt Juozapo brolių nuėjo į Egiptą grūdų pirkti. 4Bet Juozapo brolio Benjamino jis neišsiuntė su broliais, nes bijojo, kad jį gali ištikti nelaimė. 5Taigi Izraelio sūnūs buvo tarp atėjusiųjų į Egiptą pirkti grūdų, nes badas buvo pasiekęs Kanaano kraštą.
6Juozapas buvo krašto valdytojas. Jis pardavinėjo grūdus visiems krašto žmonėms. Ir Juozapo broliai atėjo, lenkdamiesi jam ligi pat žemės. 7Pamatęs savo brolius, Juozapas juos atpažino, bet elgėsi kaip svetimas ir kalbėjo šiurkščiai. „Iš kur atėjote?“ – klausė. Jie atsakė: „Iš Kanaano krašto maisto pirkti“. 8Nors Juozapas savo brolius ir buvo atpažinęs, jie jo neatpažino. 9Prisiminęs sapnus, kuriuos buvo apie juos sapnavęs, Juozapas tarė jiems: „Jūs šnipai. Atėjote apžiūrėti silpnųjų krašto vietų!“ – 10„O ne, mūsų viešpatie! – sakė jie, – tavo tarnai iš tikrųjų atėjo maisto nusipirkti. 11Mes visi – to paties vyro sūnūs; mes – dori žmonės. Tavo tarnai niekada nebuvo šnipai“. 12Bet jis atsakė jiems: „Netiesa! Jūs atėjote apžiūrėti silpnųjų krašto vietų!“ 13Jie tvirtino: „Mes, tavo tarnai, esame dvylika brolių, sūnūs vieno vyro Kanaano krašte. Tikėk mumis, jauniausias dabar su mūsų tėvu, o vieno nebėra“. 14Bet Juozapas sakė jiems: „Kaip sakiau, taip ir yra: jūs – šnipai! 15Štai kaip būsite ištirti: kol neateis čia jūsų jauniausias brolis, prisiekiu faraono gyvybe, neišeisite iš šios vietos! 16Pasiųskite vieną iš jūsų atvesti jūsų brolio, tuo tarpu kiti bus uždaryti į kalėjimą, kol nebus ištirti jūsų žodžiai, ar tai, ką sakėte, yra tiesa ar ne. Antraip, prisiekiu faraono gyvybe, jūs iš tikrųjų šnipai!“ 17Paskui jis įkalino juos sargybos namuose trim dienoms.
18Trečią dieną Juozapas tarė jiems: „Darykite, ką sakau, ir išliksite gyvi, nes aš bijau Dievo. 19Jei esate dori žmonės, sargybos namuose, kur esate įkalinti, tepasilieka vienas jūsų brolių. O kiti eikite, neškitės namo grūdus savo badaujančioms šeimynoms 20ir atveskite pas mane savo jauniausią brolį, idant būtų patvirtinti jūsų žodžiai ir jūs nemirtumėte“. Jie sutiko tai padaryti, 21sakydami vieni kitiems: „Vargas mums! Esame baudžiami už savo brolį. Matėme jo širdies skausmą, kai jis maldavo mus, tačiau nenorėjome klausytis. Todėl šis skausmas mus ir užgriuvo“. 22Tuomet Rubenas prabilo ir pasakė jiems: „Argi neįspėjau jūsų nedaryti nieko bloga berniukui? Bet jūs nenorėjote klausyti! Dabar reikia atsiskaityti už jo kraują“. 23Jie nežinojo, kad Juozapas juos suprato, nes kalbėjosi su jais per vertėją. 24Nusigręžęs nuo jų, jis verkė. Kai pajėgė vėl su jais kalbėtis, paėmė iš jų Simeoną ir liepė surišti jų akyse. 25Tada Juozapas įsakė pripildyti jų maišus grūdų, sugrąžinti kiekvieno vyro pinigus į jo maišą ir aprūpinti maistu kelionei. Taip ir buvo padaryta.
26Užkėlę ant asilų savo grūdus, jie iš ten iškeliavo. 27Nakties užeigoje atrišęs savo krepšį duoti pašaro asilui, vienas jų pamatė pačiame viršuje savo pinigus. 28„Mano pinigai sugrąžinti, – šaukė jis savo broliams, – žiūrėkite, jie mano krepšyje!“ Jiems nusmelkė širdis. Drebėdami, vienas kitą jie klausė: „Kas tai, ką Dievas mums padarė?“
29Parėję į Kanaano kraštą pas savo tėvą Jokūbą, jie papasakojo jam visa, kas buvo atsitikę, sakydami: 30„Ano krašto valdytojas kalbėjo su mumis šiurkščiai ir apkaltino mus krašto šnipinėjimu. 31Bet mes jam sakėme: ‘Esame dori žmonės, niekada nešnipinėjome! 32Mes esame dvylika brolių, sūnūs savo tėvo. Vieno nebėra, o jauniausiasis dabar su mūsų tėvu Kanaano krašte’. 33Tada ano krašto valdytojas pasakė mums: ‘Štai kaip aš sužinosiu, ar jūs dori žmonės. Palikite vieną brolį su manimi, imkitės grūdų savo badaujančioms šeimynoms ir eikite namo. 34Atveskite pas mane savo jauniausią brolį, kad žinočiau, jog esate dori žmonės, o ne šnipai. Tuomet grąžinsiu jums jūsų brolį, ir galėsite laisvai keliauti po kraštą’“.
35Išpildami maišus, jie kiekvienas rado maiše savo pinigus! Pamatę savo pinigų maišelius, jie ir jų tėvas nusigando. 36Jų tėvas Jokūbas tarė jiems: „Jūs man vis atimate vaikus: nebėra Juozapo, nebėra Simeono, norite atimti ir Benjaminą. Visa tai turi mane ištikti!“ 37Tuomet Rubenas tarė savo tėvui: „Galėsi užmušti abu mano sūnus, jei aš neparvesiu jo atgal pas tave. Duok jį į mano rankas, ir aš parvesiu jį atgal pas tave“. 38Bet jis atsakė: „Mano sūnus negali eiti su jumis, nes jo brolis miręs ir jis vienas tėra likęs. Jeigu jūsų kelionėje ištiktų jį nelaimė, jūs nustumtumėte mano žilą galvą iš širdgėlos į Šeolą“.
